Pokalbis su Rasų kapinių draugijos garbės pirmininke Alicija Klimaševska 

Senosiomis kapinėmis būtina rūpintis kaip ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Taip sako Alicija Marija Klimaševska, kurios pastangomis nuo sunykimo išgelbėta ir atnaujinta per šimtą antkapinių paminklų bene garsiausiose Vilniuje Rasų kapinėse. Pedagogė A.M.Klimaševska, kartu su keliais bendraminčiais 1990-aisiais įkūrusi Rasų kapinėmis besirūpinančią organizaciją, ir dabar vis dar įsisukusi į šių kapinių tvarkymo reikalus. Nors 84-erių vilnietė perleido asociacijos vadovo postą, jai iki šiol rūpi, kad per Vėlines nė vienas kapas neliktų neapšviestas žvakutės, kad paminklų restauravimo darbus atliktų tik geriausi specialistai.

– Galima sakyti, kad Rasų kapines jūs pažįstate kaip savo penkis pirštus?

– A.M.Klimaševskos paklausė „Sostinė“. – Galbūt ir taip. Juk Rasų kapinės – vienos žymiausių ir seniausių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje, įkurtos 1801 metais. Tai lietuviškos ir lenkiškos kultūros jungiamoji dalis, visos mūsų šalies istorijos bei kultūros paminklas, galima sakyti, atversta istorijos knyga. Nors vadovavimą Rasų kapinių draugijai prieš porą metų perdaviau Darjušui Žibortui, kapinių tvarkymas man rūpi iki šiol. Dėl to buvome susitikę ir su meru Remigijumi Šimašiumi. Neramu, kad Rasų kapinių tvarkybos darbų konkursus laiminčios įmonės neturi pakankamai specialistų, restauratorių. Apie tai ir kalbėjome su miesto vadovu. Merui pasakiau: „Rasų kapinės – tai ne paprasta statybų aikštelė. Čia visi darbai turi būti atliekami kokybiškai.“ Rasų kapinėms tvarkyti dabar naudojamos ir Europos Sąjungos lėšos, jas reikia išleisti tinkamai, neiššvaistyti. Juk pavyzdžių, kai darbai atliekami nekvalifikuotai, netinkamai, aplinkui yra daugybė.

– Gelbėti Rasų kapines padėjo ne tiktai įvairios organizacijos, bet ir pavieniai asmenys?

– Vienas tokių – Nepriklausomybės Akto signataras advokatas Česlavas Okinčicas. Prieš keletą metų jis per šešiasdešimtmečio jubiliejų svečių padovanotus pinigus panaudojo kilniam tikslui – paskyrė žymaus Vilniaus architekto grafo Tadeuszo Rostworowskio paminklui Rasų kapinėse restauruoti. Sumanęs už gimimo dienai suaukotus pinigus restauruoti paminklą Č.Okinčicas pagalbos kreipėsi į Rasų kapinių draugiją. Iš pradžių nustebau: sutvarkyti kapavietes iki šiol siūlėsi tik įvairios organizacijos. Č.Okinčicui išvardijau bent kelis neprižiūrimus kapus, iš kurių jis pasirinko T.Rostworowskio. Paaiškindamas savo pasirinkimą Č.Okinčicas sakė, kad architektas T.Rostworowskis Vilnių puošė gražiais pastatais, išlikusiais iki šiol. Todėl ir sumanęs restauruoti jo sunykusį paminklą. Tai buvo gražus žingsnis – gimimo dienos dovanas skirti seniausioms Vilniaus kapinėms, kurių būklė tada buvo apgailėtina.

– Tvarkyti amžinojo poilsio vietas padeda moksleiviai. Kaip juos pavyksta prisikviesti?

– Prisimenu, kad veiklos pradžioje atėję į Rasų kapines radome tik vedėją ir vieną darbuotoją. Ką jie galėjo padaryti, ypač pavasarį, rudenį, prieš Vėlines? Todėl ir atėjo mintis pasikviesti moksleivių. Iš pradžių jie buvo iš lenkiškų mokyklų, paskui prisijungė ir iš lietuviškų. Žinojome, kad daugumos kapų Rasose artimieji jau nebeaplanko, todėl prieš Vėlines ėmėmės akcijos – rinkti žvakes. Surinkome tūkstančius. Jas prie įėjimo į kapines dalydavome lankytojams, kad jie uždegtų ant nelankomų kapų.

– Kaip rinkdavotės paminklus, kuriuos reikia atnaujinti, restauruoti?

– Įvairiai. Kartais imdavomės tvarkyti žymių asmenų palaidojimo vietas, kartais dėl to, kad antkapis būdavo labai apleistas ir buvo kilusi grėsmė sunykti. Mums labai padėjo Varšuvos dailės akademija. Ji siuntė specialistus, kurie nurodė, kuriuos antkapinius paminklus pirmiausia restauruoti. Taip pat lenkai ir restauravo paminklus. Su lenkais draugystė užsimezgė ir dėl to, kad Varšuvoje veikia panaši kaip mūsų visuomeninė organizacija, prižiūrinti vienas seniausių Povonzkų kapines. Povonzkų paminklų priežiūros komiteto vadovas Jerzy Preyssas-Waldorffas mums davė daug patarimų. Jis nusprendė, kad prieš Vėlines reikia rinkti aukas ne tiktai Varšuvos, bet ir Vilniaus Rasų kapinėms tvarkyti. Tų lėšų pakako atsiskaityti už darbą su lenkų restauratoriais. Paskui jau ir mes patys Vilniuje pradėjome ieškoti paramos Rasoms tvarkyti, ėmė talkinti Lenkijos ambasada. Atrodytų, kad rinkti lėšas kapinėms tvarkyti yra sunku. Iš pradžių ir aš taip maniau. Bet pasirodo, kad ne tik įmonės, bet ir fiziniai asmenys tam aukoja noriai. Sniego gniūžtės efektą taikyčiau ir paramai, pagalbai. Ją ėmė siūlyti vis kiti žmonės. Daug padėjo Vilniaus dailės akademijos architektas Eduardas Budreika, kuris nemokamai parengė Antano Vivulskio paminklo projektą.

– Kodėl jums ėmė rūpėti Rasų kapinių likimas – juk nesate istorikė?

– Ne, bet ir kiti pirmieji bendraminčiai buvo žurnalistai Halina Jotkelo ir Ježis Survila, medikas Olgerdas Koženeckis. Manęs kartais tiesiai šviesiai klausia: gal tavo giminės Rasose ilsisi, kad tu taip šiomis kapinėmis rūpiniesi? Taip, čia palaidota mano motina, bet tai neturi nieko bendra su darbais kapinėse, kurias būtina išsaugoti ateities kartoms.

– Ar tiesa, kad daugiausia žalos Rasų kapinėms pridarė ne karai, o sovietmetis?

– Taip. Daugiau nei dviejų šimtų metų istoriją turinčios kapinės didžiausią niokojimo bangą patyrė po Antrojo pasaulinio karo. Tada kiekviena įmonė iš kiekvienos teritorijos turėjo pristatyti tam tikrą metalo laužo kiekį. Ne išimtis buvo ir Rasų kapinės. Todėl ir pjaustė kryžius, ardė tvoreles ir vežė į metalo supirktuves. Paskui kapines užplūdo vandalizmo banga. Satanistai ar šiaip chuliganai niokojo koplyčias, antkapius. O dabar senosios kapinės labiausiai kenčia nuo kryžių vagių. 19 000 Tiek Rasų kapinėse yra kapų, kurių jau nebelanko giminės ir artimieji.

(Arūnas Dumalakas. ,,Sostinė". Lietuvos rytas. 2020-10-31)